Ar norite būti kūrybingesni? Vaikščiojimas gali padėti. Su mokslininkais ir aistringais vaikščiotojais kalbėjomės apie tai, kaip viena koja priešais kitą gali būti naudinga smegenims. Be to, patarimų, kaip padidinti žingsnių skaičių.
Vaikščiojimas jau seniai tapo Danielle Driscoll meno kūrinių ir kūrybos įkvėpimo šaltiniu.
Dailininkė ir paviršiaus raštų dizainerė kasdien su savo šunimis ir vyru valandą pasivaikščioja pakrante, kurioje gyvena – nedideliame Scituate Harbor miestelyje JAV Masačusetso valstijoje, netoli Bostono.
„Mano darbus visiškai įkvėpė vieta, kurioje gyvename“, – pasakoja ji „Euronews Culture“. „Gėlės, gamta. Jaučiu, kad vaikščiodama ir būdama aplinkoje, kurioje gyvename, jaučiu tiek daug kūrybinės energijos.“
Kai kuriuos jos meno kūrinius tiesiogiai įkvėpė tai, ką ji mato savo pasivaikščiojimų metu, pavyzdžiui, akvarele nutapė keletą gelbėjimosi liemenių ant miesto prieplaukos, kurias pavertė atviruku su užrašu „Tu esi gelbėtojas!“, arba švyturio paveikslą, kurį nutapė plenero metu.
Kitais atvejais Driscoll sako, kad pasivaikščiojimas turi subtilesnį poveikį jos kūrybiškumui, nes leidžia jai atsitraukti nuo paties kūrybos veiksmo ir į užduotį žvelgti ramiau.
„Kiekvieną dieną rašau savo darbų sąrašą ir galvoju: ahhh! Savo sąraše turiu milijoną dalykų“, – sako ji. „Jaučiuosi taip, tarsi ryte eidama pasivaikščioti iš tikrųjų nebeturiu laiko. Tai beveik kaip joga, kai labiau susisieki su savo vidinėmis mintimis. Tai veikia raminamai, bet išėjusi pasivaikščioti jaučiuosi labai energinga.“
Tokie anekdotai, kaip Danielle’s, siejantys vaikščiojimą su kūrybiškumu, paremti vis daugiau mokslinių tyrimų, įrodančių, kad vaikščiojimas naudingas ne tik mūsų kūnui, bet ir protui.
Vaikščiodami esame laimingesni ir labiau atsipalaidavę, vaikščiojimas padeda spręsti problemas ir netgi gali paskatinti kūrybiškiau mąstyti.
Vasara jau visai netoli, todėl pats metas išbandyti jos naudą.
Didieji protai eina šiuo keliu
Daugelį didžiųjų istorijos mąstytojų siejo vienas bendras bruožas – jie visi mėgo gerai pasivaikščioti.
Vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche buvo žinomas tuo, kad, norėdamas numalšinti migreną, mėgdavo ilgai vaikščioti vienišas. Jis kasdien vaikščiodavo iki aštuonių valandų ir eidamas užsirašinėdavo mintis užrašų knygelėje.
Jis ragino žmones „kuo mažiau sėdėti“ ir „netikėti jokiomis idėjomis, kurios gimė ne po atviru dangumi ir laisvai judant“.
Prieš Nyčę Immanuelis Kantas taip nuosekliai laikėsi savo kasdienių pasivaikščiojimų trečią valandą po pietų, į kuriuos eidavo norėdamas išvengti „minčių prievartos“, kad, pasak legendos, pagal juos buvo galima nusistatyti laikrodžio rodyklę.
Gerokai anksčiau už juos Aristotelio filosofijos mokykla „Peripatetikai“ buvo taip pavadinta dėl jos narių polinkio filosofuojant vaikščioti grupėmis.
„Nuo neatmenamų laikų buvo aišku, kad filosofai suprato ėjimo, vaikščiojimo ir kalbėjimo naudą“, – sako airių neurologas Shane’as O’Mara, kurio 2019 m. išleistoje knygoje „In Praise of Walking“ („Garbė vaikščiojimui“) nagrinėjamas vaikščiojimo mokslas.
„Todėl kyla geras klausimas: Ar galite jį palikti? Ar galite spręsti problemas vaikščiodami? Pasirodo, iš tikrųjų galite.“
Per pastaruosius kelis dešimtmečius atlikta daugybė tyrimų, kurie parodė, kad vaikščiojimas gali padėti kūrybiškai spręsti problemas. Tačiau mokslininkai vis dar nėra tikri, kodėl.
„Mes dar tik pradedame“, – sako Graco universiteto (Austrija) sveikatos psichologijos tyrėjas Christianas Romingeris, tyrinėjęs vaikščiojimo ir kūrybinių idėjų ryšį. „Mes vis dar tik parodome, kad yra ryšys tarp fizinio aktyvumo ir pažinimo.“
Net trumpas pasivaikščiojimas gali paskatinti kūrybiškumą
Romingeris ir jo kolegos 2023 m. paskelbė tyrimą „Žingsnis po žingsnio į didesnį kūrybiškumą: Žingsnių skaičius kasdieniame gyvenime yra susijęs su kūrybinių idėjų įgyvendinimu“, kuriame buvo nagrinėjamas ryšys tarp vaikščiojimo, nuotaikos ir kūrybiškumo.
Tyrimo dalyviai, naudodami išmaniojo telefono programėlę, atsitiktiniu paros metu buvo raginami sugalvoti kuo daugiau originalių kasdienio daikto panaudojimo būdų arba užbaigti pusiau baigtą piešinį pačiu kūrybiškiausiu jiems įmanomu būdu.
Nustatėme, kad, pavyzdžiui, per penkias minutes nužingsniavę 500 žingsnių padidinsime kūrybiškumą.
Christian Rominger – Sveikatos psichologijos tyrėjas, Graco universitetas
Programėlė automatiškai išmatuodavo, kiek žingsnių vartotojai nuėjo prieš pat užduotį, o tyrėjai įvertindavo vartotojų kūrybiškumą.
„Žmonėms, kurie apskritai daugiau vaikšto, geriau sekėsi atlikti kūrybinių idėjų užduotį“, – „Euronews Culture“ sakė Romingeris. „Tačiau jie taip pat geriau atliko šią užduotį, kai prieš pat užduotį žengė daugiau žingsnių.“
„Nustatėme, kad, pavyzdžiui, per penkias minutes nužingsniavę 500 žingsnių padidinsime kūrybiškumą“, – priduria jis.
Tai reiškia, kad net tie žmonės, kurie per dieną nuėjo mažiau žingsnių, geriau atlieka kūrybines užduotis iškart po aktyvios veiklos.
Tokie tyrimai yra svarbi priežastis, kodėl rašymo mokytoja ir rašytoja Leigh Shulman pradedantiems rašytojams rekomenduoja pasivaikščioti po pietų arba užsiimti fizine veikla.
„Man atrodo, kad žinojimas, jog praktinė nauda padės jūsų darbui, suteikia žmonėms leidimą daryti tai, kas atrodo, tarsi jūs darote pertrauką ar tinginystę“, – sako ji „Euronews Culture“.
„Realybė tokia, kad mums jos tikrai reikia.“
Argentinos kaimo vietovėje, kurioje gyvena, Shulman kasdien po pietų eina pasivaikščioti, kad paįvairintų savo dieną.
„Tai mane atgaivina ir padeda susikaupti po pietų“, – sako ji.
Ji rekomenduoja rašytojams ir kitiems kūrybingiems žmonėms kasdien daryti pietų pertrauką ir trumpai pasivaikščioti po pietų, kad išsiskleistų kūrybinės sultys.
„Net jei tai tik 15 minučių, eikite pasivaikščioti ir pažiūrėkite, kaip tai paveiks jūsų psichinę sveikatą ir darbą/, – sako ji.
Pasivaikščiojimas ilgais atstumais kaip terapija
Žygiai pėsčiomis ir ilgi, vieniši pasivaikščiojimai gamtoje dažnai gelbsti žmones, išgyvenančius sunkius gyvenimo etapus.
Vienas garsiausių šiuolaikinių pavyzdžių – Cheryl Strayed 2012 m. bestseleris „Laukiniai“ („Wild“), kuriame aprašoma, kaip autorė nuėjo 1100 mylių (1770 km) Ramiojo vandenyno pakrantės taku, kad iš naujo įvertintų savo gyvenimą po motinos mirties.
Knygos kultūrinis poveikis buvo toks didžiulis, kad Ramiojo vandenyno kalnagūbrio takas sulaukė naujų keliautojų ir pėsčiųjų grupių antplūdžio, kurį jie pavadino „Laukinės gamtos efektu“.
Prancūzijoje ir Ispanijoje esantis Santjago kelias (Camino de Santiago) taip pat liudija, kad ilgų pasivaikščiojimų patrauklumas neblėsta – devintajame amžiuje įkurtą pėsčiųjų takų tinklą kasmet pereina šimtai tūkstančių piligrimų.
Niujorke gyvenanti rašytoja, aktorė ir režisierė Lori Hamilton sako, kad dažnai, kai jai reikia atsigaivinti, ji viena eina į gamtą. Ji buvo išvykusi į ilgas pėsčiųjų keliones į Graikiją, Italiją, Škotiją ir Naująją Zelandiją.
„Ilga kelionė ir ilgas žygis – tai tokia stipri patirtis“, – „Euronews Culture“ pasakoja Hamiltonas. „Man pirmas pusvalandis ar 45 minutės – tai šnekos, šnekos, šnekos, šnekos, šnekos, šnekos, šnekos, šnekos. Ir aš apie tai galvoju arba klausausi audioknygos…“
Ilga kelionė ir ilgas žygis – tai tokia stipri patirtis. Kiekvieną kartą grįžus iš šių kelionių mano gyvenime kažkas pasikeičia.
Lori Hamilton – JAV rašytoja, aktorė ir režisierė
„Ir tada tiesiog turite būti su savimi. Ir tai mane, kaip žmogų, labai suartina. Kiekvieną kartą, kai grįžtu iš šių kelionių, mano gyvenime kažkas pasikeičia, ir niekada nebūna taip, kaip tikėjausi. Santykiai nutrūksta, santykiai sustiprėja. Man visada kyla kūrybinių idėjų.“
Pasak Pietų Danijos universiteto tyrėjo daktaro Martino Mau, paskelbusio keletą straipsnių apie vaikščiojimą ir asmeninį augimą, tokie ilgi pasivaikščiojimai gali padėti žmogui tobulėti.
„Ilgų nuotolių ėjimas man yra susijęs su psichologiniu atvirumu; tai ėjimo būdas, kai iš anksto nežinai, kas nutiks pakeliui“, – elektroniniu paštu „Euronews Culture“ pasakoja Mau.
Pasak Mau, vienas iš pagrindinių tolimojo ėjimo ypatumų yra gamta, kurią jis vadina „tyliąja partnere“. Gamta atspindi mūsų mintis, todėl galime susidurti su problemomis, kurių galbūt nesuvokiame kasdieniame gyvenime.
„Galiausiai tai gali palengvinti tapimo žmogumi procesą“, – sako jis.
Be to, pasivaikščiojimas yra reta proga, kai galime atsijungti nuo pasaulio, kuriame vis dažniau esame įjungti į elektros tinklą, nuo triukšmingo ir skubančio pasaulio, kuriame viskas vyksta greitai ir retai kada lieka laiko apmąstymams.
„(Vaikščiojimas) suteikia galimybę pabūti vienam, galbūt net už telefono signalo veikimo zonos ribų, ir daryti tai, kas labai lėta, o užduotys, kurias atliekate, yra labai paprastos, kitame judriame ir sudėtingame pasaulyje!“ – aiškina jis.
Hamilton šis atsiskyrimas nuo gamtos yra labai svarbus jos kūrybiniam procesui.
„Manau, kad gamta mane atpalaiduoja nuo daugybės visuomeninių ir asmeninių nesąmonių, kurios dažnai mane supa“, – sako ji. „Buvimas gamtoje mane kažkuo atpalaiduoja, atveria vamzdžius.“
Argumentas už labiau pėsčiomis vaikščiojančius miestus
Yra milijonas būdų ir vietų vaikščioti pėsčiomis, tačiau, pasak O’Maros, ne visi vaikščiojimo būdai yra vienodi – vaikščiojimas ant bėgimo takelio nesuteikia tokios socialinės naudos kaip vaikščiojimas lauke.
„Svarbiausia apie tai galvoti taip: kokią naudą gaunate vaikščiodami, bet kokią naudą vaikščiodami gaunate ir visuomenei?“ – sako jis.
„Žinome, kad miestuose ir miesteliuose, kuriuose žmonės daug vaikšto pėsčiomis, vyrauja aukštas socialinio pasitikėjimo ir socialinės sąveikos lygis. Taip yra todėl, kad nuolat susitinkama su žmonėmis.“
O’Mara teigia, kad miesto valdžios institucijos turi prisiimti didelę dalį atsakomybės už tai, kad žmonės daugiau vaikščiotų pėsčiomis. Kai kuriuose miestuose tiesiog neįmanoma vaikščioti pėsčiomis. Jei taip yra jūsų gyvenamojoje vietoje, turėtumėte pasisakyti už pokyčius, sako jis.
„Vaikščioti gali būti sunku, jei esate aplinkoje, kuri to neskatina, todėl nekaltinkite savęs, jei vaikščiojate mažai“, – sako jis. „Vietoj to reikia stengtis agituoti už pokyčius.“
„Bet net ir ant bėgimo takelio yra geriau nei nedirbti jokios veiklos“, – sako jis.
O’Mara, kuris internete leidžia naujienlaiškį apie smegenų paslaptis, sako, kad jo tikslas – „išsaugoti, kad vaikščiojimas neliktų tik savaitgalio žygeivių reikalas“.
Jam tai reiškia, kad daugiau žmonių kasdien vaikšto pėsčiomis. Nors infrastruktūra, kurioje gyvenate, yra svarbi vaikščiojimo pėsčiomis dalis, O’Mara sako, kad yra paprastų būdų kasdien nueiti daugiau žingsnių.
Kaip žengti daugiau žingsnių
Atsisiųskite vaikščiojimo programėlę telefone
„Pirmiausia į telefoną įsidėkite vaikščiojimo programėlę“, – sako O’Mara. „Žmonės net neįsivaizduoja, kiek jie vaikšto, o įsijungę vaikščiojimo programėlę galėsite nuosekliai matyti, kiek vidutiniškai vaikštote kiekvieną dieną.“
„Apple iPhone“ programėlėje „Health“ yra žingsniamatis, kurį galite įjungti ir skaičiuoti žingsnius. Kitos programėlės, kuriomis galima sekti kasdienį žingsnių skaičių, yra „Fitbit“, „Pacer“ ir „StepsApp“.
Kai nustatysite, kiek įprastai nueinate per dieną, bus lengviau įvertinti, kiek pastangų reikia įdėti, kad nueitumėte daugiau žingsnių.
Atlikite keletą papildomų žingsnių
Kitas svarbus patarimas, kaip padidinti žingsnių skaičių, – rasti slaptų būdų, kaip per dieną daugiau vaikščioti pėsčiomis.
Jei į darbą vykstate viešuoju transportu, O’Mara siūlo išlipti stotelę ar dvi anksčiau, kad likusią kelio dalį galėtumėte nueiti pėsčiomis. Jei važiuojate automobiliu, pabandykite pastatyti automobilį toliau nuo įėjimo, kad prieš atvykdami galėtumėte šiek tiek pasivaikščioti.
„Jei skambinate telefonu, visada eikite pėsčiomis“, – sako O’Mara. „Per tą pusvalandį be jokio vargo nueisite gal 1800-2000 žingsnių ir nė nepastebėsite, kad tai padarėte. Net jei viskas, ką darysite, bus vaikščiojimas aštuoniuke aplink savo kambario vidurį.“
Nustatykite žadintuvą, kad atsikeltumėte ir pajudėtumėte
Kitas būdas kasdien daugiau vaikščioti – nustatyti žadintuvą telefone arba kompiuteryje, kuris primintų atsikelti kas 30 minučių.
„Tik minutė ar dvi yra labai gerai“, – sako O’Mara. „Kai atsistojate, jūsų kūnas patiria tokį iššūkį, kokio nepatiria sėdėdamas.“
Šis patarimas ypač naudingas žmonėms, dirbantiems sėdimą darbą, kuriems dažnai tenka sėdėti ištisas valandas susitikimuose ir atlikti užduotis.
Susiraskite vaikščiojimo draugą
Galiausiai, visuomet lengviau laikytis naujo įpročio, jei turite atsakingą partnerį.
„Susiraskite partnerį, su kuriuo galėtumėte reguliariai vaikščioti“, – sako O’Mara.
Net ir nedidelis pasivaikščiojimo dažnumas gali turėti toli siekiančių pasekmių – pagerinti nuotaiką, nuraminti nerimą ar įveikti įsisenėjusį rašytojo blokadą.
„Stebėdami žmones per tam tikrą laiką pastebėsite, kad neaktyvūs žmonės daug dažniau serga tokiomis ligomis kaip didžioji depresija ir generalizuotas nerimas“, – sako O’Mara.
„Įdomu tai, kad šiuos dalykus, žinoma, galima pakeisti užsiimant aktyvesne veikla.“
