Nors prezidentas vos praeitą savaitę pareiškė, kad Lietuva savo oro erdve neleidžia naudotis trečiosiosms šalims, Utenos rajono laukuose rastas galimai karinis dronas, o trečiadienį Lietuvos gyventojai gavo įspėjimą apie oro pavojų, dėl kurio net buvo uždaryta oro erdvė, gyventojams taip pat buvo liepta slėptis. Kaip vertinti tokią situaciją ir kokia Lietuvos pozicija Amerikai neva spaudžiant dėl baltarusiškų trąšų tranzito?
Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu.
Nepaisant to, kad praeitą savaitę prezidentas pasakė, jog Lietuva neleidžia trečiosioms šalims naudotis mūsų oro erdve, girdime, kad Lietuvoje rastas nukritęs dronas su sprogmenimis. Ar mes galime kažko imtis, kad tie dronai neskraidytų, ar tiesiog taip jau yra ir tą reikia pripažinti?
Dronai skraido dėl to, kad vyksta karas. Rusija vykdo didelio masto agresiją prieš Ukrainą. Ukraina ginasi, pradeda naudoti vis daugiau ir vis toliau skrendančių dronų prieš taikinius Rusijoje. O Rusija taiko elektroninės kovos priemones, todėl dronai pakeičia kursą ir taip atsiduria mūsų teritorijoje. Dėl to žinia, kad incidentų daugės, nes daugėja tokio pobūdžio operacijų, tik tai ir patvirtina.
FOTOGALERIJA. Kęstutis Budrys
Prezidentas sako, kad esą mes nenorime, jog virš mūsų skraidytų dronai.
Bet čia yra visai kitas dalykas. Žinia, kuri praeitą savaitę buvo paskelbta Respublikos prezidento, yra apie sąmoningą teritorijos naudojimą, o ne apie incidentus. Žinoma, mes nenorime nei vieno, nei kito. Natūralu – nesame kariaujanti šalis ir nenorime, kad mūsų oro erdvė būtų pažeidžiama. Tačiau tie incidentai vyksta, ir jų jau yra dešimtys nuo karo pradžios – geografija siekia net Kroatiją. Atkreipsiu dėmesį, kad daugiausia jų iš tikrųjų yra Rumunijoje – daugiau nei dvigubai daugiau negu visose kitose valstybėse kartu sudėjus. Taigi čia matome viso NATO pasienio problemą. Tai nėra kažkas unikalaus Lietuvai.
Taip pat girdime, kad Rusija ir Baltarusija surengė branduolines pratybas. Po to, kai pernai Rusija Baltarusijoje dislokavo branduolinį užtaisą galinčią nešti raketą „Orešnik“, dabar nuspręsta išbandyti branduolinės amunicijos pristatymą ir pasirengimą ją naudoti bendradarbiaujant su Rusija. Kaip tai vertinti? Ar tai reiškia, kad grėsmė mums didėja, ar tiesiog ten yra tas „Orešnik“, galimi branduoliniai užtaisai, ir čia nereikia į viską žiūrėti ypatingai?
Apie taktinio branduolinio ginklo dislokavimą Baltarusijoje buvo paskelbta jau anksčiau. Tiek pati sistema „Orešnik“, tiek komunikacija apie ją – „tuoj atitempsim, tuoj kažkur išbandysim, nutaikysim“ – nėra orientuota į mus. Ji skirta tolimesniems taikiniams Europoje. Kaip ir visa ši propagandinė žinutė – ji adresuota kitoms Europos sostinėms. Tokiu būdu Rusija bando atgrasyti nuo tolimesnės paramos Ukrainai arba nuo naujo valstybių susitelkimo dėl paramos Ukrainai, mums svarbiuose procesuose – dabar ruošiamasi Ankaros viršūnių susitikimui.
Šią savaitę Švedijoje vyks užsienio reikalų ministrų susitikimas, skirtas pasirengti NATO viršūnių susitikimui Ankaroje. Rusija bando priminti, kad turi branduolinę ginkluotę, ją dislokavo Baltarusijoje ir gali šantažuoti bei grasinti. Atkreipsiu dėmesį, kad jei apie branduolines ar žvalgybos pratybas viešai skelbiama, vadinasi, jos greičiausiai skirtos propagandiniams tikslams, o ne realiam veikimui.
Jūs užsiminėte, jog Amerika spaudžia mus dėl baltarusiškų trąšų tranzito. Kokia dabar yra situacija? Kokia mūsų pozicija? Gal vis dėlto sutiksime su tuo tranzitu?
Turiu patikslinti, kad ši tema iš tiesų darosi aktyvi, taip pat ir pokalbiuose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Jos turi savo interesų ir situaciją mato vienaip. Lietuva turi savo interesus. Europos Sąjungos lygmeniu koordinuojamės, siekdami tęsti sankcijų politiką ir išlaikyti šį sektorių sankcionuotą. Galiausiai sankcijos galioja iki vasario mėnesio, o jų atšaukimui reikalingas visų 27 valstybių sutarimas. Sankcijos buvo įvestos dėl konkrečios priežasties – dėl paramos karui prieš Ukrainą. Kai tos sąlygos pasikeis, tada Europos Sąjungoje galėsime svarstyti, ar reikia keisti sankcijų politiką. Kai šalys turi tam tikrų interesų ir išsako savo pozicijas, mes kalbamės, aiškiname, kokiais principais buvo vadovautasi įvedant sankcijas ir panašiai. Asmeniškai aš čia nematau jokios didelės dramos.
Pastaruoju metu girdime, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ketina išvesti 4–5 tūkstančius karių iš Vokietijos, taip pat sustabdo rotaciją Lenkijoje. Ar tai mums irgi yra pavojaus signalas? Ar turėtume daryti kažkokias išvadas?
Mums JAV pajėgos Europoje yra svarbios. Geografija taip pat labai svarbi. Žinoma, svarbu, kad jos būtų arčiau sienos, bet dar svarbiau, kad jos apskritai būtų Europoje, nes būtent iš čia būtų siunčiamas pastiprinimas ir vykdomos įvairios užduotys. Tai vienas dalykas.
Kitas dalykas – jeigu pajėgos jau yra perdislokuojamos, mes sakome, kad protingiausia kariniu, ekonominiu ir strateginiu požiūriu būtų jas dislokuoti prie sienos su Rusija, kad jos turėtų didžiausią atgrasomąjį efektą. Tokį signalą Jungtinėms Amerikos Valstijoms esame perdavę ne kartą ir tai darome dabar. Mūsų sąlygos pajėgų buvimui Lietuvoje yra puikios. Įvairiais lygmenimis gauname tai patvirtinančių signalų iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Esame pasirengę plėsti jų buvimą Lietuvoje, ir manau, kad tai turėtų būti padaryta.
Bet gal turėtume žiūrėti plačiau? Dabar girdime, kad M. Rubio kelia klausimą dėl pačios NATO egzistavimo prasmės – esą „kodėl mes iš viso dar ten?“ A. F. Rasmusenas kalba apie NATO byrėjimą ir siūlo kurti naują sistemą. Ispanija taip pat ragina kurti bendrą Europos Sąjungos kariuomenę. Gal iš tiesų reikalingas planas B?
Turime dirbti dėl NATO. NATO yra mūsų planas A ir pagrindinis planas, todėl nereikėtų blaškytis ieškant alternatyvų. Šią savaitę NATO užsienio reikalų ministrų susitikime turėsiu galimybę susitikti su sekretoriumi M. Rubio. Kalbėsimės apie NATO ateitį ir Jungtinių Valstijų lūkesčius. Žinoma, tam tikro nusivylimo yra, ir jo nereikia ignoruoti, tačiau mes darome maksimaliai viską, dėl ko esame sutarę. Matome, kaip tai veikia ir kaip tai naudinga ne tik mums, bet ir Vašingtonui.
Kalbant apie alternatyvius sumanymus, naujas struktūras ar Europos kariuomenę, turime būti realistai. Tie, kurie daugiausia kalba apie Europos kariuomenę, dažniausiai mažiausiai padaro, kad NATO būtų stiprus finansine prasme. Pirmiausia padarykime tai, ką turime padaryti čia – didinkime gynybos išlaidas, stiprinkime pajėgumus, o tada galėsime kalbėti apie alternatyvius darinius ar projektus. Kol kas nematau jokių realių žingsnių ta kryptimi – tik daug kalbų. Juk ne šaukštais ginsimės, jeigu reikės. Todėl susikoncentruokime į tai, kas yra prieš mus.
Dabar svarbiausias yra Ankaros viršūnių susitikimas. Jis bus sėkmingas, jeigu būsime vieningi, jeigu visi lyderiai dalyvaus, taip pat ir Jungtinių Amerikos Valstijų lyderis, jeigu dar kartą patvirtinsime, kad įgyvendiname tai, dėl ko susitarėme, didiname pajėgumus ir užtikriname, kad regioniniai planai būtų įgyvendinami. Kuo mažiau paliksime erdvės interpretacijoms, tuo bus geriau. Tada viskas bus gerai ir gyvensime toliau.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
