JAV teisingumo departamento paviešinti seksualinio nusikaltėlio Jeffrey Epsteino failai sudrebino visą pasaulį. Juose galima rasti daug įžymių žmonių, tarp jų – ir lietuvių. Lietuvos vardas dokumentuose minimas beveik 1300 kartų, o Vilnius – daugiau nei 1100 kartų. Rastos kai kurių garsių lietuvių pavardės daugelį nustebino, tarp jų – ir Adamkaus pavardė. Ekspertas paaiškino, ką tai reiškia, kodėl minimas buvęs Lietuvos prezidentas.
J. Epsteinas buvo JAV finansininkas, nuteistas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. 2019 metais jis nusižudė savo kalėjimo kameroje. Beveik 3 mln. paviešintų dokumentų gausu informacijos apie beveik visas pasaulio valstybes bei žinomus žmones, o Lietuva minima per tūkstantį kartų.
Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius „Žinių radijo“ laidoje paminėjo, kad Epsteino failuose taip pat pavyko rasti ir Adamkaus pavardę. Tiesa, dėl visai kitokių priežasčių. Pasak komunikacijos specialisto, Epsteino failuose Adamkus paminėtas kaip vienas iš Jungtinių Tautų geros valios ambasadorių.
Kokių dar žmonių pavyko ten rasti? Ką iš tiesų reiškia pavardės atsiradimas Epsteino bylose? Ar visus ten atsidūrusius žmones galima linčiuoti?
L. Ulevičius: Paprastas atsakymas – ne, negalima. Jeigu matome pavardę ten, tai pirmas dalykas – reikia patikrinti, ar pavardės paminėjimas autentiškas, ar ji paminėta su reikalu, ar atsitiktinė. Adamkaus atvejis ir buvo atsitiktinis, jis paminėtas kaip vienas iš 200 žmonių tam tikroje kategorijoje. Analogiškai kitų didelių arba garsių lietuvių panašiai rasti nepavyko, nes jie, matyt, nėra pakankamai garsūs pasauliniu mastu, kad būtų kokiame nors reikšmingame sąraše.
Kitas dalykas, net jeigu ir paminėtas vienas ar kitas specialistas rimtai, dalykiškai arba tiesiogiai susijęs kažkokiu klausimu, yra keli dalykai, kuriuos reikia vertinti. Vienas dalykas yra – kiek ta informacija yra autentiška. Jeigu mes matome, kad „Vardenis Pavardenis“ pasakė arba parašė kažką, tai visiškai ne faktas. Pateikta informacija nėra ta, kuria galime mes vienareikšmiškai pasitikėti. Šiais laikais sukurti dirbtinį elektroninį paštą, parašyti laišką ir jį išsiųsti į kitą pašto dėžutę yra juokų darbas.
Šitoje vietoje būtina analizuoti, kiek tai yra autentiška, kiek tai yra atsitiktinis arba, netgi kai kuriais atvejais, piktybinis atvejis, kiek tai yra tikrai to žmogaus išraiška. Tai čia yra labai svarbu, nes kol kas nemačiau, kad kažkas tą versiją rimčiau nagrinėtų. Mes tikrai neturime, bent jau Lietuvoje, jokių rimtų įrankių, kuriais galėtume patikrinti, kad tie laiškai yra autentiški. Netgi, kai mes skaitome baisius dalykus, neturime patikrinimo galimybių. Mes galime tik pasitikėti, kad tai yra tam tikra prasme autentiška.
Kaip sakiau, šiuolaikiniai elektroninio pašto standartai leidžia surašyti tekstą bet kokį. Kitaip tariant, net jeigu pašto dėžutėje toks laiškas buvo, tai ne faktas, kad jis buvo išsiųstas iš kito žmogaus. Čia iš karto atsiveria visa nekaltumo prezumpcijos problematika. Jeigu mes, remdamiesi ta informacija, pradedame daryti sekančias išvadas, natūralu, kad galime padaryti didelių klaidų. Aš jau nekalbu apie tai, kad ką nors pavadinti pedofilu arba kitokiu nusikaltėliu, bet net ir smulkesni etikos pažeidimai.
Pavyzdžiui, Adamkaus konkretus atvejis. Turime kitą atvejį dabar, su gydytoja, kur irgi yra dviprasmiškų aplinkybių. Šitoje vietoje neįsigilinus apie tai kalbėti ir skelbti kaip faktus būtų didelė klaida.
Ar tokių pavardžių, nesusijusių žmonių, viešinimas išties reikalingas? Jei ne, kodėl jie yra viešinami?
L. Ulevičius: Gali atsitikti taip, kad tu esi vienaip ar kitaip atsidūręs sąrašuose. Pavyzdžiui, jeigu organizuoji kiek didesnį renginį, įprasta praktika yra masinis paramos ieškojimas, natūralu, kad tu ieškai paramos arba palaikymo iš įvairių žmonių. Dažnu atveju, jei sieki padaryti didesnį koncertą, potencialių rėmėjų sąrašas iš tiesų yra ne šimtai, o tūkstančiai adresatų. jeigu tokį pasiūlymą nusiuntei ir gavėjas konkrečiu atveju to pasiūlymo neištrynė – tu esi paminėtas. Tokiu atveju nėra jokio pagrindo tą žmogų sieti su tuo.
Kaip turėtų elgtis žmogus, kurio pavardė netikėtai atsiduria tarptautinio skandalo dokumentuose?
L. Ulevičius: Lygiai ta pati situacija būtų, jeigu Lietuvoje pas kokį nors nusikaltėlį namuose rastų kokią nors nuotrauką su konkrečiu žmogumi. Pavyzdžiui, buvo Henrikas Daktaras, pas jį daroma krata, o vėliau randama nuotrauka su kokiu nors politiku arba žinomu žmogumi. Panašiai reikėtų ir elgtis, žiūrėti kokia tai situacija, iš kur ateina informacija. Slėptis, neigti arba kaip nors kaltinti, kad čia susidorojimais yra klaida.
Daugeliu atvejų aiškios informacijos pateikimas arba paaiškinimas savo iniciatyva gali sustabdyti visą procesą ir neutralizuoti klausimą. Tais atvejais, kai tas kontekstas arba turinys yra dviprasmiškas arba turi įvairių niuansų, situacija sudėtingesnė. Čia lengvo sprendimo greituoju būdu aš nepasiūlysiu. Reikėtų, žiūrėti analizuoti. Visada verta pačiam pasinagrinėti, kur tu esi paminėtas, kodėl yra viena ar kita pavardė paminėta.
Kur yra riba tarp visuomenės teisės žinoti ir žmogaus teisės į reputaciją?
L. Ulevičius: Aš sakyčiau, šiuolaikinėje visuomenėje teisė žinoti visada yra aukščiau. Ypač jei tu esi viešas žmogus arba bent kažkiek užsiimantis viešais reikalais. Jeigu reikėtų vertinti konkrečiai Epsteino bylą, vis dėlto ji yra daugialytė ir turi įvairų, reikšmingą poveikį skirtingoms grupėms. Šitoje vietoje aš vis dėlto manyčiau, kad visuomenės interesas yra aukščiau. Su atsitiktiniais atvejais, kaip Adamkus ar dar kažkas, gal ir nebūtina to minėti. Jeigu tai jau paminėta, reikia pateikti paaiškinimą arba detalizuoti kontekstą daugeliui žmonių. Tikrai nėra problema, o kartu tai neutralizuotų visą tą problemą.
