Vilniaus apygardos teismas šiandien kaltu dėl antisemitinių pasisakymų pripažino „Nemuno aušros“ pirmininką Remigijų Žemaitaitį. Politikui skirta 5 tūkst. eurų bauda.
Kaip jau anksčiau pranešė naujienų portalas tv3.lt, teisėja Nida Vigelienė paskelbė, kad R. Žemaitaičio pasisakymai „Facebook“ paskyroje ir kalba Seime negali būti pateisinami saviraiškos laisve – žodžio laisvė negali būti naudojama nusikalstamai neapykantai kurstyti ar skleisti diskriminaciją.
Tai jau antras kartas, kai politikas teisiamas už antisemitinius pareiškimus, o visuomenėje kyla klausimų, kokią žalą tokia retorika daro rinkėjams ir Lietuvos politinei kultūrai. Apie tai – pokalbis su psichologu Gediminu Navaičiu.
„Tai sąmoningas sprendimas kalbėti tamsesnei visuomenės daliai“
Kalbėdamas apie R. Žemaitaičio pasisakymus, psichologas pabrėžia, kad net ir aštri kritika kokiai nors žmonių grupei gali būti išsakoma neįžeidžiant. Tokiu atveju neatsirastų ir jokio teisinio atsako, na o akivaizdus neapykantos kurstymas ir faktų neigimas nėra suderinami su žodžio laisve.
„Nemanau, kad pats politikas to nesupranta. O jeigu kadaise ir nesuprato, po pirmojo nuosprendžio tikrai jau sužinojo, kad tokie pasisakymai yra teisiškai nepriimtini. Todėl tai tikrai galima laikyti jo sąmoningu sprendimu – kreiptis į, nebijokime tokio išsireiškimo, „tamsesnę“ visuomenės dalį, kalbėti jai artimu žargonu“, – griežtai sako G. Navaitis.
Pasak jo, tokia strategija duoda dviprasmišką rezultatą: maždaug penki iš šešių rinkėjų tokią retoriką atmeta, tačiau likusi dalis ją priima ir lieka ištikima politikui.
„Jis savo tikslą, galima sakyti, pasiekia. Bet tai reiškia ir kita – rimtu politiku tokiomis taktikomis tapti neįmanoma. Tokie pasisakymai pritraukia tik siaurą elektorato grupę, o tai dažniausiai palieka politiką paraštėse“, – teigia psichologas.
Problema – ne tik politikas, bet ir partijos, kurios su tuo taikstosi
Pasak G. Navaičio, didesnė problema išryškėja tuomet, kai rimtomis save laikančios politinės jėgos priima tokį veikėją į savo gretas arba suteikia jam galimybes toliau reikštis be jokių pasekmių.
„Triukšmaujančių ir rėkaujančių veikėjų Seime buvo visada. Tačiau jie didelės tribūnos ar įtakos valstybės politikai paprastai neturėdavo. Problema prasideda tada, kai stambesnės politinės jėgos nesugeba be tokios grupelės tvarkytis valdžioje. Tuomet jos kompromituoja ir save, ir visą politinę sistemą“, – pabrėžia pašnekovas.
Jo teigimu, mūsų Seimas neišvengiamai atspindi visuomenę, kurioje visada buvo ir bus mažiau kritiškai mąstančių, menkesnės nuovokos rinkėjų. Tačiau pavojus atsiranda tada, kai jų stilius tampa priimtinas politinei daugumai.
Ar tokie politikai skatina antisemitizmo augimą?
Analizuodamas galimą antisemitinių nuostatų plitimą po nuskambėjusių R. Žemaitaičio pasisakymų, psichologas teigia, kad tie, kurie linkę taip mąstyti, greičiausiai ir toliau taip mąstys, o kiti žmonės veikiausiai netaps labiau antisemitiški. Tačiau, anot jo, žala yra platesnė – smunka visos šalies politinės kultūros lygis.
„Matome, kad dabar valdžioje esantiems žmonėms labai trūksta vadybinių ir organizacinių gebėjimų. Jie nesugeba spręsti valstybės problemų, o tai jau liečia mus visus. Toks retorikos lygis mažina visuomenės pasitikėjimą politika apskritai“, – sako G. Navaitis.
Nors tiesioginė grėsmė Lietuvoje gyvenančioms mažumoms, įskaitant žydų bendruomenę, pasak psichologo, nekyla, toks kalbėjimas vis tiek daro jiems emocinę žalą.
„Kai mes perskaitome, kad kas nors apie lietuvius pasakė ką nors nemalonaus, dažnas bent truputį susierzina. Lygiai tas pats nutinka ir kitų tautybių žmonėms. Tai neabejotinai turi bent emocinį poveikį“, – teigia G. Navaitis.
Jis pabrėžia, kad neapykantą skatinančios kalbos šalies mažumoms siunčia žinią, jog jų orumas gali būti lengvai pažeidžiamas, o tai ilgainiui paveikia bendrą saugumo jausmą.
Psichologo G. Navaičio teigimu, ši istorija nėra tik vieno politiko problema – ji parodo platesnę tendenciją valstybėje.
„Bendras politikos kultūros lygis yra aiškiai smukęs. Kai rimti politikai toleruoja arba ignoruoja tokio pobūdžio veiksmus, tai daro ne tik reputacinę, bet ir struktūrinę žalą visai politinei sistemai“, – apibendrina psichologas.
