Europa pastaruoju metu didelį dėmesį skiria kariniam mobilumui, kuris lems, kaip greitai Lietuvoje ar kitoje valstybėje gali būti dislokuojamos sąjungininkų pajėgos. Eurokomisaras Andrius Kubilius sako, kad nepademonstravus pasirengimo, Rusija gali patikrinti, kiek europiečiai pajėgūs gintis.
Praėjusią savaitę Vilniuje vykusiame LTG forume „Lietuvos geležinkelių“ valdybos narys, buvęs NATO pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje vadas Peteris Nielsenas kariniam mobilumui skirtoje kalbėjo, kad tai – ne tik įrangos, žmonių ir atsargų gabenimas. Jo teigimu, karinis mobilumas krizės metu leidžia greičiau reaguoti ir įgyti pranašumą.
„Turime turėti savo pajėgas, pasirengusias ir galinčias vykdyti karinius planus, nes jei to nepadarysime, priešininkas turės pranašumą prieš mus. O jei būsime laiku, mūsų atgrasymas bus veiksmingesnis, nes tada galėsime vykdyti savo karinius planus“, – teigia jis.
Pasak P. Nielseno, esminis klausimas – ar Europa sugeba perkelti karines formuotes žemyne taip, kad jos būtų dislokuotos tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.
Pagrindinės kliūtys
Už gynybą ir kosmosą atsakingas Europos Komisijos narys Andrius Kubilius pirmiausia kaip kliūtį sklandžiam pajėgų dislokavimui Lietuvoje ar kitur Europoje įvardija biurokratines taisykles. Kai kuriose šalyse leidimas karinei technikai ir personalui kirsti valstybės sieną gali būti suteikiamas po daugiau nei mėnesio.
„Visų pirma, ką galime padaryti nedelsiant, tai atsisakyti visų tų biurokratinių sienų reguliavimo priemonių. Nesuprantu, kodėl mes vis dar jas turime. Labai aiškiai pasiūlėme, ką galima padaryti. Pirmas žingsnis – iš tikrųjų sukurti tai, ką vadiname „kariniu Šengenu“, su labai aiškiomis taisyklėmis visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms. Tai bus reglamentas, kuris veiks kaip Europos teisė, ir tai, tikiuosi, daug ką pakeis“, – sako A. Kubilius.
Europos Parlamento vicepirmininkas Roberts Zile sako, kad minimos kliūtys turėtų būti pašalintos per šiuos metus, o tai labai pagerins galimybes greitai dislokuoti karines pajėgas.
„Bet tai dar ne pabaiga. <…> Jau dabar turime dirbti dėl privačių investicijų įtraukimo kariniam mobilumui. Kitaip negalėsime padengti šimtų milijardų, kurie numatyti 500 karinio mobilumo taškų. Mes negalime to padaryti. Būtų per vėlu tikėtis, kad viskas bus padaryta per Daugiametę finansinę programą. Tai tik 1 proc Europos Sąjungos BVP. Tai mažas bendras puodas. Daugiau pinigų yra nacionalinėse valstybėse narėse ir privačiame sektoriuje“, – aiškina jis.
Lietuvos susisiekimo ministras Juras Taminskas taip pat akcentuoja, kad prioritetą reikėtų teikti investicijoms į karinio mobilumo koridorius bei svarbios transporto infrastruktūros apsaugai.
„Atsparumas negali būti kuriamas izoliuotai. Labai svarbus stiprus koordinavimas dvišaliu, regioniniu ir Europos Sąjungos lygmenimis. Geras pavyzdys – Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas dėl „Via Baltica“ greitkelio, kuris visiškai sujungia Varšuvą ir Kauną. Nuo Kauno iki Vilniaus turime greitkelį. Taigi Europos finansinė parama ir tvirtos dvišalės pastangos sustiprino vieną jautriausių Europos strateginių teritorijų – Suvalkų koridorių“, – vardija ministras.
NATO pajėgumų stiprinimo vadavietės viršininkas Detlevas Simonsas įvardija dar vieną svarbią užduotį – kuo greičiau karinę techniką ir gamyklų perkelti į priešakines linijas ar užnugarį.
„Kad tai padarytume, turime tam pasirengti taikos metu. Su visomis taikos meto taisyklėmis. Demokratijos turi apribojimų, bet kartu jos turi ir galimybių. Turime tam pasiruošti, turime apgalvoti visas šias problemas, kad jas išspręstume taikos metu. Ir tai nėra karinė problema. Tai yra visuomenės klausimas. Tai sistemų pasirengimas“, – sako D. Simonsas.
Be to, jo teigimu, pagrindinis iššūkis karo metu yra kariams pristatyti maistą, šaudmenis ir kitas atsargas, o tam taip pat svarbu pritaikyta infrastruktūra.
Putinas žino mūsų problemas
A. Kubilius atkreipia dėmesį, kad 30 metų po šaltojo karo Europa gyveno taikoje ir kūrė taikos metui skirtas taisykles. Dabar to – nepakanka.
„NATO generalinis sekretorius kartoja, kad mes nekariaujame, bet ir nesame taikoje. Tai tam tikras tarpinis laikas. Kai kuriuose savo dokumentuose mes jį vadiname gynybinės parengties laiku. Kai vis dar nevyksta karas, nėra agresijos, bet mes turime elgtis kitaip“, – sako jis.
Pasak eurokomisaro, siekiama sukurti galimybes gynybos pramonei ruoštis, taikos metu pateikti tai, ko reikia atgrasymui.
„Reikia gaminti daug daugiau, daug greičiau. Tas pats pasakytina ir apie mobilumą. Manau, kad Putinas puikiai žino, kokios yra mūsų problemos. Kartais jis gali žinoti net geriau nei mes. Jeigu neparodysime, kad mūsų mobilumas yra patikimas, tai neabejotinai bus įkvėpimas jam mus išbandyti. Todėl iš tikrųjų turime pereiti į šį pasirengimo gynybai laikotarpį, kad pradėtume keisti teisės aktus, pavyzdžiui, karinio mobilumo paketą, gynybos pramonės politiką ir kitus“, – perspėja A. Kubilius.
Susisiekimo ministras pripažįsta, kad dar daug darbų nepadaryta, tačiau tikina, jog strategija aiški ir infrastruktūra rengiama.
„Jau tiesiame „Rail Baltica“ ir tobuliname „Via Baltica“, plėtojame privažiuojamuosius kelius prie karinių poligonų. Tai mums labai svarbu. Strategija yra suderinta su mūsų tikslais, tačiau vykdymas ir pasirengimas dar nėra tokio lygio, kokio reikalauja mūsų užmojai. Turime dirbti kartu su partneriais Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Mes tai darome kaip vienas regionas, nes „Rail Baltica“ yra ne tik Lietuvai, tai yra mums, Baltijos šalims, kaip vienam regionui ir kaip pasienio valstybėms“, – sako J. Taminskas.
Planuojama, kad artimiausioje finansinėje perspektyvoje Europos Sąjunga kariniam mobilumui gali skirti 17-18 mlrd. eurų. Tai dešimt kartų daugiau nei anksčiau, tačiau, pasak krašto apsaugos viceministro Karolio Aleksos, vis tiek per mažai.
„Mes norėtume turėti daug daugiau. Mūsų ambicijos ir tai, ko mums reikia iš nacionalinės perspektyvos, yra daugiau nei 3 mlrd. eurų, susijusių su visais infrastruktūros projektais. Suprantame, jog tai yra tik Lietuva, viena Europos Sąjungos narė, o paketas yra 18 mlrd. <…>
Pagrindiniai aspektai yra sausumos sritis ir pirmiausia pietvakarių kryptis. Sutelkiame dėmesį į alternatyvius Suvalkų maršrutus, taip pat į Palemono intermodalinį ruožą, taip pat į geležinkelį iki Rūdninkų ir kitus dalykus, kurie padarys šį sausumos maršrutą tvaresnį bei atsparesnį. Tada Europos Sąjungos bendrasis finansavimas būtų tikrai labai reikalingas“, – sako K. Aleksa.
Anot viceministro, itin svarbu dėmesį skirti ir jūrų uostams, į juos investuoti. Jis taip pat sako, kad Europai labai svarbu savo planus suderinti su NATO.
„Jei mes greitai perkelsime tas pajėgas į teatrą prie savo sienų, tai gali užkirsti kelią karui, bet jei mes to nepadarysime, tai bus katastrofa. Taigi tada turėtų būti labai aiškus NATO planų ir Europos Sąjungos planų atitikimas, ir, žinoma, tai yra siekiamybė. Mes iš tikrųjų stengiamės dėl to“, – teigia K. Aleksa.
Europos silpnosios vietos
A. Kubilius sako, kad Europos valstybių pasirengimą karui apsunkina tai, kad visos jos turi nacionalines sistemas ir veikia skirtingai.
„Turime 27 kariuomenes, turime 27 gynybos politikos kryptis, turime 27 gynybos biudžetus, turime 27 karinius mobilumus, nacionalinę atsakomybę, ir aš nesu tikras, kad tai yra geriausias būdas pasirengti karui. Visada užduodu labai paprastus ir naivius klausimus. Koks būtų mūsų atsakymas, jei amerikiečiai vietoj vienos federalinės kariuomenės turėtų 50 kariuomenių, 50 biudžetų gynybai ir 50 gynybos politikų valstijų lygmeniu? Ar amerikiečiai taptų stipresni, ar ne? Mano atsakymas yra toks: netikiu, kad jie taptų stipresni. Galbūt jie taptų silpnesni“, – sako A. Kubilius.
Jis laikosi pozicijos, kad Lietuvai taip pat turi būti aktualus ir kitų Europos šalių infrastruktūros pasirengimas.
„Tačiau dabar gyvename su istoriniu paveldu, kad gynyba yra nacionalinė suvereni teisė ir atsakomybė, nepaisant to, jog sutartyje kalbama apie tai, kad turime pereiti prie bendros gynybos. Nežinau, kada pereisime, jei nepereisime dabar. Aš matau labai paprastą problemą. Suprantu ministrą. Tikrai visi nori turėti pinigų savo karinio mobilumo plėtrai Lietuvoje ir taip toliau, mes esame priklausomi ir nuo Lietuvos kelių, ir nuo geležinkelių.
Bet mes esame labai priklausomi ir nuo to, kaip, pavyzdžiui, Roterdamo jūrų uostas, Antverpeno jūrų uostas, kurie buvo pagrindiniai kariniai uostai Antrojo pasaulinio karo metais, kaip jie yra pasirengę. Kaip vystomas šis koridorius nuo Roterdamo iki Vilniaus ir Lietuvos. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose ir taip toliau.“, – pastebi eurokomisaras.
